-

Mano širdelė taip bijo, taip stipriai verkia.
Bet nesijaudinki, vaike,
aš kaip nors, kaip nors..pamažu..pamažu..
iš pradžių nedrąsiai, pirštų galiukais,
neužkliudydama vėjo,
o kuo toliau, tuo greičiau,
jau nebe mažais žingsneliais,
o žingsniais milžinais.
o kol kas, ašarotomis akimis ir širdimi pagyvensiu likimo nežinomybėje,
sudėjusi rankas, kurios negali nieko pakeisti.

pasirašo mrs coliukė..