m and m

Tikrai žinau, kad kartkartėmis jaučiuosi laiminga. Pamirštu viską, kas man kelia nerimą, liūdesį, abejones. Atsiduodu akimirkai, stebiuosi, šypsausi, bendrauju. Keliauju. Mėgaujuosi. Tačiau vis dar neišsiaiškinau tos paslapties, kaip jaustis laiminga visados? Na gerai, gal ne visados, bet nors kiek ilgiau nei dieną ar valandą. Aš tikrai žinau, kada buvau laiminga. Dėl ko ir kaip tą laimę pasiekiau. Bet dabar tai neįmanoma ir nepasiekiama. Kaip sakoma, laikas užpustė visus kelius iki būtosios laimės. Nors tokiomis akimirkomis ir sustabdau save, nes tikrai turiu dalykų, kurie verčia mane jaustis laiminga. Mylinti šeima, pasiekti tikslai, įgyvendintos svajonės. Taip, aš tikrai sugebu pasiekti ir gauti tai, ko noriu. Bet kam tai, jei neturiu su kuo šito atšvęsti, su kuo nuoširdžiai pasidžiaugti... Žinau, tuoj krausiu lagaminą, pakuosiuosi daiktus, pažinsiu naują gyvenimą. Taip, tai man patinka. Nes tik neramus ir įtemptas gyvenimo būdas man tinka ir patinka. Taip, žinau, kad nereikia žvalgytis atgalios. Bet įsijungus nuotrauką ir žiūrint į ją valandų valandas, užsihipnotizuoji ir pagalvoji "velnias, kokia laiminga buvau ir kaip vaikiškai tai paleidau". Todėl dabar esu įstrigusi ties neįjungtu posūkiu sankryžoje. Velnias, kaip man reikia atostogų. Nuo pasaulio, supančio mane...

60-90-120-begalybė

 +++

Kai gyveni 120 greičiu, vaizdai aplink susilieja, tu nebegirdi savęs, nebematai kitų..Bet juk degalai baigiasi. O tuomet to net nenorėdamas sustoji. Nesvarbu kaip: lengvai, skaudžiai, grubiai, švelniai. Tu tiesiog sustoji. Pirmiausia pažvelgi į save. Apčiupinėji save. Pamatai, kaip smarkiai tu pasikeitei. Koks tapai nesavas. Tuomet apsidairai aplinkui. Pastebi, kiek daug nematytų žmonių, kiek nedaug nuoširdžių veidų ir kiek dar mažiau mylinčių akių bei širdžiai brangių žmonių. Nužvelgi tolius, laukus.. Taip. Tikrai. Viskas taip pasikeitė. Nors gal labiau tiktų sakyti, kaip mes labai pasikeitėme.
Esame ten, kur neatsidurdavome net didžiausiuose košmaruose ar svajonėse. Esame tokie, kokių anksčiau nekentėme. Esame su tais, kurių nemylime. Rodos, viskas priklauso nuo mūsų pačių, bet kartais mes taip kvailiojame. O gal bijome?
Net baugu darosi mirksėti. Net baugu darosi miegoti. Laikas skrieja..plaukia..bėga. Vienas mirksnis - paskutinė rugsėjo pirmoji. Antras mirksnis - šimtadienis. Trečias - trys metai. Ketvirtas - Donatas. Penktas - Paskutinis skambutis. Šeštas - egzaminai. Septintas - rezultatai. O tarp jų daug daug įvykių, kvailysčių, skausmo, meilės, neapykantos.... Ir? Matyt užaugau. Gana kvailioti. Reikia statyti pamatus savo gyvenime. Tvirtus pamatus. Laimės pamatus. Ir taip, Gabrielė keliauja į gyvenimą, kuriam nėra vietos jos bjauriausiai savybei, nuo kurios ji kenčia visą gyvenimą, noro, kad pirmiausia būtų gerai aplinkiniams, o tada jai. Xo xo, laikykis pasaulėli,mergaitė užaugo, o gal tiesiog pavargo kentėti.

    *^*^*^*^*

"Sako, mirdamas mane tu keikei, o numiręs, surūstėjai dar labiau. Vis dar negaliu aš atsipeikėt. Juk Tave mylėjau ir gerbiau..."

Gyvenimas susideda iš didelės krūvelės įvykių, prisiminimų,klaidų,potyrių.. Kuriuos klijuojame į savo vidų  it popierinius priklijuojamus lapelius.. Žinokit, jie visi tokie svarbus!! Žiūrėkit, neišmeskit.. Būkit budrūs. 

Niekada rašydama savo blogą neateinu į jį su konkrečia mintimi. Tiesiog nejučiomis įsijungiu tinklaraštį, paspaudžiu "naujas įrašas" ir mano pirštukai it pianino meistrės pasileidžia groti klaviatūra.. Išties mano galvoje tiek daug minčių, kurių aš nepasakau, kad net keista, kodėl aš vis tiek tiek daug ir greit kalbu...

Niekada nesuprasdavau žmonių, priklausančių grupei "stebėtojai". Tie, kurie atsargiai į viską žvelgia iš šalies, o jeigu daro tai tik labai labai gerai apgalvojus, susirašius visus pliusus ir minusus ir patvirtinus antspaudu "verta".. O dabar aš stebiuosi tokiais žmonėmis ir gal net gi kruopelyte norėčiau tokia būti. Kadangi esu ta panelė, kuri pirma padarys, o tik po to pagalvos.Kuri geriau nudegs, bet padarys ir pasieks, tai ko norėjo. Kuri norėdama neskaudinti, įskaudina dar daugiau.. Ta plonytė plonytė riba. o aš akrobatė. pasirodo..truputį nevykusi. bet akrobatė. 

Negalėčiau pasakyti, kaip gyvenu. O jei manęs paklaustų ar jaučiuosi laiminga, turbūt atsakymas būtų  "ne".. Ties čia sustojau ir išties užsižiūrėjusi pro langą pradėjau galvoti, ką dabar, šią akimirką, turiu gyvenime to, ko be proto troškau.. Tokio didelio. Tokio išsvajoto. To, nuo ko svaigsta galva, o pirštų galiukuose tvyro velniukai. Na taip. Taip. Turiu išsvajotą šunį, kurio norėjau nuo penkerių metų. Aišku, ne visiškai tokį.. bet keturkojį, su šlapia nosimi ir nesuvaidintu džiaugsmu, kai grįžti namo. Turiu mėgstamiausią dainą, kurioje randu tiek daug savo minčių. Piniginėje turiu vairuotojo pažymėjimą, kurio šitaip ilgai troškau. Atestate bus tik trys aštuonetai. Man tai gerai, nesiskundžiu. Niekada nebuvau pamišusi dėl mokslų ar labai gera mokinė.Man visada svarbiau buvo jausmas ir gyvenimas....O kas būna, kai autoritetai byra... Ar nesilaikai sau duotų pažadų.. Kai neįvertini to, ką turi.. O gyvenimas, kurio visada norėjai ir dabar turi, tampa nuosavu kalėjimu.. Taip, aš esu nelaiminga. Ir nebijau to pasakyti. 

Aplinkui tiek daug subingalvių žmonių.. Daugiau nei kiaulpienių pavasarį. O aš norėčiau sutikti žmogų, kuris mane suprastų ir apkabinęs pečius pasakytų : "Nepasitikėsi, bet suprantu, ką tu jauti ir ką nori pasakyti". Išties tiek nedaug, mums, mirtingiesiems reikia.. Saulės vasarą, mylimų akių, kartoninių dėžių daiktams sudėti.. Reikia ir tų karčių ašarų!!Reikia. 

 

gerai būtų, kad būtų pms

Kai nebetelpi viduje. savyje. iš pykčio. liūdesio. pasimetimo. ir kai belieka plonytė riba iki išsitėškimo glėbyj ir ašarų upelio... kai tris dienas iš eilės miegi po dvi valandas. ir lubos tampa tokios artimos, kad net milimetrais gali pasakyti kiekvieną jų įtrūkį. kai išsvajoji apie viską. taip apie viską, kad net leidi savo fantazijoms nukrypti į mistikos skyrių...
Žinau, kad neatsispindi tai išorėje, bet viduje aš skęstu. o tą pagalbos vėliavą mato vienetai. o tie vienetai atitolę.
Kvailė kvailė kvailė.
Visą rytą slampinėju bandydama atjungti smegenis nuo minčių. atjungti.. atjungti... perkrauti. išgėriau n puodelių arbatos, sutvarkiau namus, pavedžiojau šunį, bandžiau mokytis, pažiūrėjau filmą, klausiausi muzikos, meditavau, padariau mankštą, pasigrožėjau vaizdu pro langą... ir - nieko. viskas pasibaigdavo nesėkmėmis.

Nebenoriu būti laiminga. Noriu, kad visi aplink mane būti laimingi. jiems sektųsi, būtų mylimi ir gerbiami. kad jų niekas neskaudintų. nemindžiotų. ir plačiai šypsotųsi.
Pasirodo, nuo žemės paviršiaus dingti nėra taip ir sunku. O ir mamytės kartais meluoja dėl savo vaikų. Būna ir gerų melo formų. Kartais. Kai jos neskaudina ir nesuvaro durklo į skaudžiausią vietą. Prisiminkit, pasitikėjimas nedalinamas kibirais. net šaukštais. jis užsitarnaujamas grūdeliais. colio dydžio.
Na ką, einu pildyti skrandžio karšta arbata, drybsoti prieš Tv, apsimetinėdama kaip man įdomu, kiek daugiausia krapštukų galima susikišti į nosį ar kodėl barbora paliko petrą dėl staselės, kuri įsimylėjo petrą, bet ištekėjo už antano nors po to sužinojo, kad jis jos brolis.... ai, supratot. dabar norisi būti po kaldra, su krūva servetėlių ( ne ne, aš neverkiu, nes verkia tik stipri) ir kartu šokoladu, kuris lai nueina į papus.

Gero ilgojo savaitgalio, mielieji!!

šiltos kojos

Na ką, jau esame sūpynių įsisiūbavime. Šypt. Nenoromis spiriamės kojomis į priekį, gaudome vėjo gūsius, atsilošiame ir nevalingai šypsomės. Vaizdai, veidai, laikas, jausmai aplinkui liejasi. Galva sukasi nuo minčių srauto, gerklė džiūva, susirūpinimas veiduose vis labiau išryškėja, o norai ir veiksmai nesutampa. Brendam, brendam!!
Kai muzika Tavo ausims tampa it šokoladas lūpoms, o tuščia galva - Kalėdų rytas, atlikti darbus darosi vis sunkiau. Sėdi, žinai, jog darbų nors traktoriumi vežk, o tu ką?sėdi ir apsimeti neva labai įdomiai žaidi su arbatos žolelėmis. Kai ant stalo nebelieka laisvos vietos nuo puodelių gausos, o tavo ausis kaista nuo telefoninių pokalbių, laikrodis išmuša devintą vakaro, tu peržengi ribą ir pradedi mokytis. Ech. o tas miegas ant knygų, pabudimas pirmą nakties ir nušuoliavimas į lovą.. lovą.. myliu lovą. pagalvę. antklodę. nesiskirsiu niekada!! ne ne ne.
Saldus skonis užplūsta atlikus darbus, kai žinai, kad tavo laisvalaikis pagausės laisvų valandų kiekiu. Khi. Nejučiomis pradedi dėlioti sau malonius darbus į laisvas minutes ir slysti tyliai, kad niekas, užuodęs tavo atokvėpį, jų nesukliudytų.
Kiekvienam žmogui reikia mylinčių akių. Bet tik vieno komplekto mylinčių akių. Nes, kai jų atsiranda daugiau, imi klaidžioti užsimerkęs ir, įšokęs į valtį, plauki pasroviui.
Pasirodo, keisti save yra daug sunkiau nei nusidažyti plaukus, išmokti vairuoti mašina ar iškepti pyragą. Turi dirbti dvidešimt keturias valandas su savimi be pertraukų. Nes.. vos atsipalaidavus gali sugadinti viską nepataisomai. Ką gi. Manau sekmadieniai tampa nebe tokie, kokie buvo. Galbūt todėl, kad užaugau, o gal todėl, kad pagaliau išmokau atsipalaiduoti.

Pavydo akys, meilės akys, susidomėjimo akys, vilties akys,
klausimo akys, nepasitikėjimo akys... jų tiek daug.
Skęstu.

Because you are something i use to know

labai rišlus tekstas

*susikelia kojas ant stalo, nustumdama krūvą knygų, ypač KET knygutę, atsilošia, įsijungia muziką ir atsidususi šypsosi*

Nieko nėra geriau už tą būseną, kai įgyvendini užsibrėžtą tikslą.Šypsausi iki lubų. Na gerai gerai, meluoju.. iki dangaus kiaurymės! Išmokau, pagaliau išmokau, įveikti sunkumus!
Turbūt nesuklysiu sakydama, jog vienintelis žmogus, kuris mane tikrai supranta ir pažįstama yra mano Tėtis. Ir žinot, man tai patinka. Gera, kai žinai, jog su tėčiu gali kalbėti visomis temomis.Na, gal statybų klausimų ir neaptarinėtumėme kartu, bet spalvą namų sienoms išrinkti galiu! Jo kritiką priimu už rimtus pinigus ir šuoliuoju su tuo maišeliu per gyvenimą.

Išmesti bagažą buvusių jausmų pro langą. Išmesti bagažą praeitų metų. Pamojuoti jiems. ir tik širdelės užrakintame stalčiuke laikyti visą tai. Kartkartėmis tikrai noriu per daug, bet tai mano problemos, ne jūsų. Atsiminkit. Atsidaryti naują lagaminą.Giliai įkvėpti.Pradėti dailiai ir tvarkingai lankstyti naują gyvenimą. Dabar tam tinkamiausias laikas. Kol kas man tai puikiai sekasi.Na taip taip, pasigyriau. Bet šiandien galima. Juk jau beveik savaitė. khi khi khi.

ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū.
Galvokit ką norit!!!!!!!!

Jaunystė-kvailystė-pateisinama ir galima.(tinkama vartoti ypač dabar)

mano mirtis trijų metrų ilgio

Pasirodo frazė - nieko nėra neįmanomo - egzistuoja!!
Išmokau važiuoti su mašina, o maniau, kad tai tas pats, kaip žongliruoti degančiais kėgliais, stovint ant dviračio, kuris yra ant kamuolio, kai kamuolys ant plonytės plonytės virvės, o apačioje snaudžia tigrai, negavę pusryčių..

Atsikračiau priklausomybės nuo telefono ir tų prakeiktų tekstinių žinučių. Kad jūs žinotumėte, kokia aš dabar laiminga!!! Nors, manau, dėl šito mano pokyčio keletas žmonių griaužiasi pirštus. khi.
Parodžiau, kad nesu pėstininkė ir manęs nestumdys ir neskaudins, kas panorėjęs, kada panorėjęs.Pasitikėjimo nebedalinu it sausainių ar meduolių.Ktčč.
Kaip jau minėjau, išmokau džiaugtis kitų laime ir sėkme, nebe nuliūsti dėl nesėkmių. Smagu matyti keletos žmonių trololo veidų išraiškas, kai jie nori tau sušikti nuotaiką,o tau taaaaip žalais šviesaforas šviečia, kad net juokas ima, iš jų dedamų pastangų. Kiek egoistiška, bet juk reikia atsigriebti už tuos išsvaistytus gyvenimo metus,kai visi tau kakojo ant slenksčio..
Išmokau suprasti kitų žmonių jausmus, suvokti savo klaidas, ir į situaciją pažvelgti iš šono, kartkartėmis kito žmogaus akimis. Manau, tai pats didžiausias pokytis, kuris gyvenime atneš daug naudos ir laimės ne tik man, bet ir aplinkiniam, jei tik nepamesiu jo už spintos ar nepaliksiu autobuse.

Taigi, ehehehe, vaikai.
Manęs taip lengvai nenuskandinsit.