Man patinka kartais gyventi kaip po padidamuoju stiklu, o kartais būti palaidai it vėjas. Tada galiu lakstyti po namus su savo žaliąja sprite maike ir šortukais"under your bed". visa žalia kaip varlytė šoliuoti per parketą krykštaudama.gal šiek tiek ir išprotėjimo fazė, bet kartais taip išsikrauti man reikia. Tiesiog nieko neveikti arba veikti iš karto keliasdešimtis dalykų.tai įaugę į mano kraują.
Man patinka, kai nebežinai ar jau laikas miegoti, ar keltis.kai nebežinai, kas esi pats.tokia nežmoniška stadija: sėdi susirangiusi ant fotelio, šypsaisi ir žiūri į tuos žmones - visus artimus, bet tuo pačiu ir tolimus. žinai, jog juos myli, bet žinai, jog jie nebėra tokie artimi..visi su savo paslaptimis..štai tokie būna mūsų šeimos susitikimai. kai visi susiburiame namie, geriame vyną, šnekučiuojamės ir visi mintyse to neištardami galvojame: kaip mes taip nutolome? tada net nebeerzina mama sus savo priekaištais.ji būna atsipalaidavusi ir laiminga, nors ji to nesako ir visaip neigia, bet aš matau jos akis, kupinas laimės ir džiaugsmo, kai bent tris dienas būname kartu. tada ji atrodo visai kitas žmogus. linksma, šiek tiek koketiška ir nerūpestinga.tokia, kokia ištiesų yra.
Man patinka, kad mano šuo yra prisirišęs prie manęs. man patinka, jog dabar jis guli prie kojų. man patinka, kad jis pavogia mano kojnes. man patinka, kad jis mane pažadina rytais. man patinka, kad jis mane pasitinka grįžusią taip, lyg manęs nebūtų visą amžinybę..Man patinka, kad ne viskas man išeina taip, kaip noriu. tada galiu save daužyti iš vidaus ir reikalauti, jog tobulėčiau, stengčiausi ir neinkščiau, nenuleisčiau rankų...
Man patinka, kad skaitote mano blogspotą ir paspaudžiate mygtuką... man tai reiškia labai daug. tada aš skrajoju padebesiais.
tad štai koks susirašymas. siunčiu braškinius apkabinimus.. už tą laiką, praleistą kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą