Galbūt ne šiandien.

Net nežinau kokių žmonių labiau bijoti : tų, kurie skundžiasi ir aptarinėja kiekvieną savo gyvenimo gerą ar blogą įvykį, ar tų, kurie neparodo skausmo atsitikus net ir didžiausiai bėdai.
Net nežinau kokia esu aš.
Šiandien mano akys bei aš numirusios.
Pasiklydau vertybių skalėje ir žmonėse.

Vienas žvilgsnis gali pasakyti tiek daug...! O daugumos žmonių akys tokios numirusios...Rodos, kalbi su jais, o jie panirę savo giliose mintyse bei fantazijose. Žiūri tau į akis, ir lyg skrodžia kiaurai, rodos, net nepastebi, kas dedasi aplinkui. O būna žmonių, kuriuos pamačius, tiesiog pasipildai energijos, gerų emocijų. Ir viskas taip sudėtinga. Gali taip greit susižaloti save. Ne fiziškai, o dvasiškai. Kartais norėtųsi iškrauti savo vidų kaip daiktus iš dėžės. Dailiai sudėlioti į lentynas ir pasiimti tai, ko tau reiks tik tądien.

Ir jeigu dabar būtų viskas kitaip,
žinau, kad ateičiau kasdien atsigerti arbatos.
daugiau šypsočiausi.
būčiau geresnis žmogus.