dykuma

Vasara. Tas skonis primena cukraus vatą,keptus zefyrus, barbarkas, guminukus, alyvas, nagų laką, meilę, kokteilius, skaudančias kojas...
Norėtųsi atsidurti Paryžiuje. Gražioje kavinukėje gurkšnojant kapucino, nužiūrinėjant praeivius ir lengvai flirtuojant, užsikėlus koją ant kojos. Nerūpestingai leisti dienas tiesiog vaikštinėjant po nepažįstamas gatves, kai bateliai kaukši laimingo žmogaus simfoniją. O vakare neužmigti ne todėl, kad tai ne tavo pagalvė, bet todėl, kad tu nebetelpi viduje nuo įspūdžių ir troškimo bei noro sužinoti, kas įvyks rytoj. Nes gyvenimas yra tik didelis žaidimas. Arba tu jį žaidi, arba jis žaidžia su tavimi. Tau rinktis.
Šią vasarą man norisi svetimų vietų. Atsidurti ten, kur tavęs niekas nepažįsta. Kur akys gyvos ir paslaptingos. Tiesiog gyventi namelyje iš bambukų, kur jauti jūros ošimą,gyventi ištisas dienas su maudymosi kostiumėliu,lengvai apsvaigus nuo kokteilių,o gal nuo kopų kvapo, kuris tvyro skaitant beprotišką romaną. O gal gyventi neramiose gatvėse, už kurių kampų slepiasi nauji iššūkiai. Norisi trumpų romanų, nuo kurių apsvaigsti it nuo tekilos. Ech ta vasara, priverčia žmones išlipti iš vagos ir bristi per laukus.