Mūsų šeimos gyvenimas pasiskirstė į "prieš ir po". Juokinga, bet tik dabar tai pastebėjau. Praėjo daugiau nei trys metai po senelio mirties, bet kartkartėmis jaučiu ir regiu viską taip, lyg būtų tos baisiosios valandos, kurių nenorėčiau daugiau patirti gyvenime, bet teko ir tikrai teks. Dar dabar negaliu apie tai kalbėti, o jei ir prabylu apie tai - tai tik keliais sakiniais, kol pajaučiu tą kartumą burnoje ir dyglius pilve. Senelis... Tai Jis mus su sese užaugino. Be Jo nebūčiau toks žmogus, koks esu. Mano gerosios būdo savybės tikrai vien tik Jo ir Jo nuopelnas. Veide atsiranda šypsena prisiminus visas akimirkas.. O jų buvo tiek daug. Taip norėtųsi jas visas padėti į seifą ir užrakinti, kad niekada jų nepamirščiau, galėčiau parodyti savo vaikams ir juos apglėbti senatvėje. Žinau, kad Jo nebus, kai aš baigsiu mokyklą, kai man bus sunku.. ar norėsis nusižudyti. Bet aš Jį jaučiu kasdien ir nors mano vaikai su Juo nesusitiks, bet tikrai žinos apie Jį. Apie tas nuostabias akimirkas, Jo gerą širdį.. Turbūt Jis vienintelis mokėdavo juoktis taip, kad net pyktis atslūgdavo ir veide atsirasdavo šypsena. Dar dabar veide išnyra šypsena prisiminus, kaip aš apsimetinėdavau, kad nelaukiu Jo ateinant, nors stovėdavau prie lango su kavos puodeliu rankose. Kaip Jis pirkdavo visko po du- nes aš ir sesė norime to abi. Kaip Jis už paslapčių saugojimą nupirkdavo tai, ką aš išsirinkdavau. Man vis dar sunku eiti į kapines ir neverkti tėvų akivaizdoje. Atėjusi įsivaizduoju, kad Tu sėdi priešais mane, šypsaisi ir kvieti prisėsti ant kelių. Papasakoju viską viską, kaip seniau. Ir.. velnias, niekada neatleisiu sau už tai, kad neatėjau Tavęs aplankyti prieš...prieš tai.
Verkšlianantė mergaitė sako labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą