Dabar suprantu, kodėl žmonės puola į depresiją po išprievartavimų, apiplėšimų, skaudžių netekčių, avarijų.. Tie įvykiai taip užvaldo tave, jog jie tampa tavo kasdienybe. Rodos, jie paliečia kiekvieną raumenį, kiekvieną blakstieną, plaukelį, o ką jau bekalbėti apie smegenis.lūpos būna sučiauptos, ausys stačios, jauti kiekvieną prisilietimą prie kūno, kiekvieną skausmo dygsnį. Nors viduje ir šypsaisi, džiaugiesi ar nori ką nors ištarti, bet tu tiesiog neįstengi to padaryti. tavo lūpos tavęs neklauso. tau raižo pilvą, o galva tokia sunki, kad rodos kaklas tuoj neišlaikys ir sugrius kaip neteisingai pastatytas tiltelis, skiriantis du krantus. tos mintys tave persekioja kalbant telefonu, gaminant spagečius, valantis dantis, važiuojant mašina.. ir nėra taip paprasta apie tai šnekėti. vos tik nori prabilti, tau išdžiūsta burna, širdis pradeda greičiau plakti, bemaž įkalintas paukštis, akyse pradeda rodytis tamsa, rankos pradeda tirpti.nėra taip lengva pradėti pokalbį, kaip rodoma filmuose. kai sėdi prie vakarienės stalo ir paklausi mamos, kodėl ji naktį apsimeta mieganti, nors užsimerkusi galvoja apie gyvenimą, kuris būtų susiklostęs, jei būtų pavėlavusi į motinystės traukinį. galvoja, kad yra tokia artima su vaikais, nors iš tiesų ji tik apgaudinėja save. žinau, jei ji paklaus kaip sekasi, aš atsakysiu gerai, nors abi žinosime, jog tai netiesa. tačiau apsisukusios keliausim toliau,kuo toliau nuo problemų. ir, o dieve, ji mano, kad mes vis dar tos pačios penkiametės mergaitės, valgančios uogienę su nubalnotais keliais. taip ir norisi sušukti: mama, ar tu nematai, kas aplink tave dedasi, ar nenori matyti? ji įsivaizduoja, kad problemos, kurios užklumpa kaimynus ar pažįstamų šeimas, nepasibels ir nesustos prie mūsų durų slenksčio, nė nenumanydama, kad jos jau pakviestos į vidų vakarienės. juokinga, kai gyveni su žmogumi, kuris įsivaizduoja, jog jei žinai, ką valgei pietums, esi su juo artimas. čia karšta, ar tik man pakilo temperatūra? esu pikta ant viso pasaulio, kuris nedavė žmonėms drąsos,o gal nepadėjo jos išugdyti. sunku būti artimu su vaiku. gal būt, kai nežinai tiesos, ir įsivaizduoji savo vaiką aplipdytą tobulumo lapeliais, tau lengviau, nes nežinai, ar jis šiandien padarė tai, kas tau net nešovė į galvą. lengviau įsivaizduoti jį tokį, koks norėtum,kad būtų, negu tokį, koks yra iš tiesų. mano mama vis dar išrausta, kai jos paklausia asmeninių klausimų apie vaikus. ypač, kai ji nežino, ką atsakyti. ne dėl to, kad ji būtų užklupta už pasalų, bet todėl, jog nežino. nepykit, bet... man liūdna.
Labas, rašau blog'ą ir jis yra dar visiškai naujas. Tad kviečiu apsilankyti! Galbūt tau patiks. Jei taip būtų smagu jei būtum mano foloveris. Juk visiems reikia palaikymo ir paskatinimo siekti tai ko norime. Tad manau nepatingėsi ir užsuksi čia:
AtsakytiPanaikintihttp://itsmylife-silvia.blogspot.com/
Ačiū!