Žinot, norėčiau,kad bent vieną kartą manimi kas nors pasirūpintų. Ištiestų man ranką, pasodintų į fotelį, paduotų puodelį arbatos, nusišypsotų ir pasakytų - Gabriele, aš viską sutvarkysiu. Ir tai būtų ne tik ištarti žodžiai, bet tai įvyktų iš tikrųjų. Norėčiau ryte pramerkus akis žinoti, jog nėra dėl ko liūdėti, dėl ko jausti jaudulį pilve, skaičiuoti valandas atgal ar pirmyn, nes visame šitame aš pasiklydau. Laikausi tvirtai, iškėlusi galvą, bet viduje byru kaip ardoma dėlionė. Nebeesu niekuo užtikrinta. Net negalėčiau pasakyti ar pieno kiekio, esančio šaldytuve užtektų apipilti sausiems pusryčiams. Ar aš turiu sausų pusryčių? Bijau susigadinti gyvenimą ant to paskutinio laiptelio. Bijau pridaryti kvailysčių. Aišku, klysti žmogiška, tačiau dabar nėra kada. Stovėdama balkone su puodeliu garuojančios arbatos, siaučiant rudens vėjui aplink veidą, tetrokštų vieno - pabusti sutvarkytame gyvenime. Jausti rankas ant savo pečių. Nedraugauti su nežinomybe. Bemaž, grįžti į vaikystę, kai valgyti košė būdavo didžiausia bėda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą