Savo įrašą pradėsiu banaliausia fraze pasaulyje - kol turi, neįvertini.
Diagnozė : mane puola ruduo.
Kai turi antrą pusę, tos smulkmenos, į kurias atkreipi dėmesį dažniausiai tik žiūrint iš šalies, tampa įprastos ir kartkartėmis net atsibosta. Tos žinutės, susidedančios iš trejų dalių. Skambučiai, išsiskyrus tik po pusvalandžio. Popietės, savaitgaliai kartu. Tiesiog žiūrint filmus, einant pasivaikščioti ar apsikabinimai draugų būryj. Kai turi tvirtą petį šalia savęs. Kai turi geriausią draugą šalia savęs. Kai gali tylėti, bet ta tyla bauginančiai maloni. Tuomet net nesusimąstai, kad tai gali baigtis. O pasibaigus visuomet iškyla klausimas - o kas, jei aš niekada nebe sutiksiu tokio žmogaus, kokį turėjau šalia?
Įdomi aš šiandien.
Aplinkui tiek visapusiškų žmonių,
kad nebežinau kuriai pusei aš priklausau.
Vieni laimingi, kiti pasimetę, o gal įsimylėję.
Čia gali padėti tik kakava.
Aplinkui tiek visapusiškų žmonių,
kad nebežinau kuriai pusei aš priklausau.
Vieni laimingi, kiti pasimetę, o gal įsimylėję.
Čia gali padėti tik kakava.
Saldžių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą