-+-+-+-

Kartais sustoji, atsikvėpi ir žiūrėdamas į veidrodį galvoji, kada spėjai šitaip pasikeisti.Šitas klausimas neiškrenta iš mano galvelės jau visą savaitę. Pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis ta mintis užvaldo mane,o atsakymo kaip nėra, taip nėra. Guodžiuosi, kad bent dalį savo gerųjų savybių (jei tokių turėjau) tebeturiu, kad jos niekur neprapuolė. O apie tai pagalvojus, mintyse išnyra mylimų žmonių veidai. Susimąstai, ar tu jiems vis dar esi toks pats svarbus, kaip kadaise? Tada širdyje kažkas suvirpa, bet to klausimo ištarti garsiai nepavyksta. Ir kas, jei sėdint kavinėje su žmogumi, kurį, rodos, pažįsti taip gerai, suvoki, jog nė velnio tu jo nepažįsti/nepažinojai. Įdėmiai žiūri į jį tyrinėdamas kiekvieną odos lopinėlį ir nejauti nieko artimo... O kas įvyksta tada, kai esi beveik nepažįstamoje kompanijoje ir tave užplūsta jausmas, jog čia tai, ko tu ieškojai seniai... Ir pasiklysti tarp dviejų dalykų. Stengiesi išlaikyti abu, bet tave pasiglemžia tas noras patirti kažką naujo. It aplaižius pirštą, ant kurio torto trupinėliai. Užplūsta mintis, jog norį jį visą suvalgyti, o tai padarius, susimąstai : ar tikrai aš šito norėjau? Ir taip. Taip. Tai gyvenimas. Tu turi kažką paaukoti, kad atrastum save. Bet dažnai tai paaukojęs, susigrąžinti nebegali.

Įsitikink, ar tikrai to nori