burning in the skies

Žmonės sako, kad neįmanoma prarasti to, ko neturėjai. O aš praradau. Praradau paskutinę savaitę su mylimiausiu žmogumi pasaulyje. Ir net nesugebėjau paskambinti ar užbėgti išgerti arbatos puodelio. Juk, kai žmogus kasdien su tavimi, tu net nesusimąstai, kad jis gali pabėgti taip greit, kad net nepajusi vėjo gūsio. Visada stebėdavausi, kaip niekuo neišsiskirianti diena nė nemirktelėjus gali pavirsti neįtikėtinai ypatinga..
Kvaili sutvėrimai esam. Nenorim nei paleisti, nei būti kartu. Ir tik dabar suvokiau, dėl kokios kvailos priežasties mes taip elgiamės.. Nes mes visada jaučiamės ramesni, kai žinome, jos kažkas apie mus bent kartą paroje pagalvoja. Ir nesišypsokit, juk žinot, kad pasakiau tiesą.
Ir turbūt niekada nesuprasiu, kodėl žmonės savo auksines žuveles, kurios yra aštuonių centimetrų ilgio, pavadina tokiais kvailais vardais kaip "ryklys" ar "piranija".

Gal todėl, kad turėdami mažai, įsivaizduojame, kad aprėpiame daug?