Leidžiu vasarą neskaičiuodama valandų, dienų ar savaičių. Nemekensiu kaip nenoriu ir kiek nedaug laiko liko iki mokslų metų pradžios, nes man galvos dėl to nė kiek neskauda, kaip ir širdies. Rytus leidžiu balkone su arbūzo,vynuogių,saulės ir Dostojevskio kompanija. Nesuprantu, ką reiškia vasarą skubėti, todėl tiesiog kartkartėmis užmiegu stovinti. Mane vis dar pradžiugina senai matytų vardų šmėstelėjimas telefono ekrane bei daktarės pasakymai, jog gulėjimas ir nieko neveikimas irgi mano rebilitacijos programa ir itin svarbi, kurios nevalia neįvykdyti. Kartais pradedu galvoti, jog laikas pradėti rūkyti, nes pykti tramdyti vis sunkiau, ypač, kai minčių nenuslopina net burzgianti žoliapjovė. Esu juokinga, tikrai juokinga. ypač todėl, kad nemoku pykti ilgiau nei pusvalandį. (pusvalandis,sakyčiau,jau yra rekordas!!). Kad ir kaip žmogus mane įžeistų, nesugebu ir tiek. Bet būti užsispyrusi sugebu mėnesių mėnesius. Geriau kankinsiuosi galvodama apie tą žmogų, negu parašysiu pirma. O važiuoti prie ežero su tikslu ne gaudyti gražų įdegį ar nuslopinti kūno karštį, o uždegti žvakutę, nes jau greitai metai po kaimyno žūties - tikra palaima sielai. Jau vien dėl to, nesu praleidusi vasaros niekais. Žvelgiu į tolį ir nematau nieko aiškaus. Aišku, širdelė suplazdi , bet ai,gyvenu už tad:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą