Kartais išklausyti kito žmogaus problemų ir paklausti "kaip sekasi" yra lengviau, nei šnekėti apie save, savo problemas, klaidas, klystkelius ar netgi laimę.
Kartais (o gal net visada) lengviau bėgti nuo savęs, nei sustoti, priimti sprendimus ir pradėti daryti išvadas.
Yra tiek daug knygų, pasakojančių kaip gyventi, žarstančių milijonus patarimų, bet nė viena nerašo, kaip tai įgyvendinti. Kaip atsistoti ant kojų, kai beveik jauti žemę.
Galų gale, vieną rytą pabudęs, supranti, jog tikėjaisi per daug, neįvertinai savo galimybių ir tavo veidą iškart papuošia "juk aš tau sakiau" veido mimika.
Įdomu, kodėl žmonės tokie savanaudžiai?
Kaip norėčiau, kad būtų taip lengva pradėti gyventi gyvenimą iš naujo, kaip rodo filmuose. Vieną vakarą prisikimšti dubenį ledų, išsiverkti, žiūrint meilės komediją ir judėti pirmyn. Esu tokia beviltiška pati sau. Visų pirmiausia todėl, kad pamiršau savo Senelio gimtadienį. Kad nebe paskambinu seniems draugams, o gal pažįstamiems. Kad nebesielgiu gražiai ne tik su savimi, bet ir su aplinkiniais. Jei anksčiau turėjau savisaugos mygtuką, dabar turiu savisaugos spyną, kuri atsirakins maždaug po dvidešimties mėnesių.. jei atsirakins. Dabar kas kart žiūrint žmogui į akis galvoju, na ir kada tu tai padarysi?kada smeigsi peilį?
Ramaus šeštadienio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą