*^*^*^*^*

"Sako, mirdamas mane tu keikei, o numiręs, surūstėjai dar labiau. Vis dar negaliu aš atsipeikėt. Juk Tave mylėjau ir gerbiau..."

Gyvenimas susideda iš didelės krūvelės įvykių, prisiminimų,klaidų,potyrių.. Kuriuos klijuojame į savo vidų  it popierinius priklijuojamus lapelius.. Žinokit, jie visi tokie svarbus!! Žiūrėkit, neišmeskit.. Būkit budrūs. 

Niekada rašydama savo blogą neateinu į jį su konkrečia mintimi. Tiesiog nejučiomis įsijungiu tinklaraštį, paspaudžiu "naujas įrašas" ir mano pirštukai it pianino meistrės pasileidžia groti klaviatūra.. Išties mano galvoje tiek daug minčių, kurių aš nepasakau, kad net keista, kodėl aš vis tiek tiek daug ir greit kalbu...

Niekada nesuprasdavau žmonių, priklausančių grupei "stebėtojai". Tie, kurie atsargiai į viską žvelgia iš šalies, o jeigu daro tai tik labai labai gerai apgalvojus, susirašius visus pliusus ir minusus ir patvirtinus antspaudu "verta".. O dabar aš stebiuosi tokiais žmonėmis ir gal net gi kruopelyte norėčiau tokia būti. Kadangi esu ta panelė, kuri pirma padarys, o tik po to pagalvos.Kuri geriau nudegs, bet padarys ir pasieks, tai ko norėjo. Kuri norėdama neskaudinti, įskaudina dar daugiau.. Ta plonytė plonytė riba. o aš akrobatė. pasirodo..truputį nevykusi. bet akrobatė. 

Negalėčiau pasakyti, kaip gyvenu. O jei manęs paklaustų ar jaučiuosi laiminga, turbūt atsakymas būtų  "ne".. Ties čia sustojau ir išties užsižiūrėjusi pro langą pradėjau galvoti, ką dabar, šią akimirką, turiu gyvenime to, ko be proto troškau.. Tokio didelio. Tokio išsvajoto. To, nuo ko svaigsta galva, o pirštų galiukuose tvyro velniukai. Na taip. Taip. Turiu išsvajotą šunį, kurio norėjau nuo penkerių metų. Aišku, ne visiškai tokį.. bet keturkojį, su šlapia nosimi ir nesuvaidintu džiaugsmu, kai grįžti namo. Turiu mėgstamiausią dainą, kurioje randu tiek daug savo minčių. Piniginėje turiu vairuotojo pažymėjimą, kurio šitaip ilgai troškau. Atestate bus tik trys aštuonetai. Man tai gerai, nesiskundžiu. Niekada nebuvau pamišusi dėl mokslų ar labai gera mokinė.Man visada svarbiau buvo jausmas ir gyvenimas....O kas būna, kai autoritetai byra... Ar nesilaikai sau duotų pažadų.. Kai neįvertini to, ką turi.. O gyvenimas, kurio visada norėjai ir dabar turi, tampa nuosavu kalėjimu.. Taip, aš esu nelaiminga. Ir nebijau to pasakyti. 

Aplinkui tiek daug subingalvių žmonių.. Daugiau nei kiaulpienių pavasarį. O aš norėčiau sutikti žmogų, kuris mane suprastų ir apkabinęs pečius pasakytų : "Nepasitikėsi, bet suprantu, ką tu jauti ir ką nori pasakyti". Išties tiek nedaug, mums, mirtingiesiems reikia.. Saulės vasarą, mylimų akių, kartoninių dėžių daiktams sudėti.. Reikia ir tų karčių ašarų!!Reikia.