+++
Kai gyveni 120 greičiu, vaizdai aplink susilieja, tu nebegirdi savęs, nebematai kitų..Bet juk degalai baigiasi. O tuomet to net nenorėdamas sustoji. Nesvarbu kaip: lengvai, skaudžiai, grubiai, švelniai. Tu tiesiog sustoji. Pirmiausia pažvelgi į save. Apčiupinėji save. Pamatai, kaip smarkiai tu pasikeitei. Koks tapai nesavas. Tuomet apsidairai aplinkui. Pastebi, kiek daug nematytų žmonių, kiek nedaug nuoširdžių veidų ir kiek dar mažiau mylinčių akių bei širdžiai brangių žmonių. Nužvelgi tolius, laukus.. Taip. Tikrai. Viskas taip pasikeitė. Nors gal labiau tiktų sakyti, kaip mes labai pasikeitėme.
Esame ten, kur neatsidurdavome net didžiausiuose košmaruose ar svajonėse. Esame tokie, kokių anksčiau nekentėme. Esame su tais, kurių nemylime. Rodos, viskas priklauso nuo mūsų pačių, bet kartais mes taip kvailiojame. O gal bijome?
Net baugu darosi mirksėti. Net baugu darosi miegoti. Laikas skrieja..plaukia..bėga. Vienas mirksnis - paskutinė rugsėjo pirmoji. Antras mirksnis - šimtadienis. Trečias - trys metai. Ketvirtas - Donatas. Penktas - Paskutinis skambutis. Šeštas - egzaminai. Septintas - rezultatai. O tarp jų daug daug įvykių, kvailysčių, skausmo, meilės, neapykantos.... Ir? Matyt užaugau. Gana kvailioti. Reikia statyti pamatus savo gyvenime. Tvirtus pamatus. Laimės pamatus. Ir taip, Gabrielė keliauja į gyvenimą, kuriam nėra vietos jos bjauriausiai savybei, nuo kurios ji kenčia visą gyvenimą, noro, kad pirmiausia būtų gerai aplinkiniams, o tada jai. Xo xo, laikykis pasaulėli,mergaitė užaugo, o gal tiesiog pavargo kentėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą